Pirmasis šių metų susitikimas

Gerų, linksmų,darbingų ateinančių metų visiems mums kartu. Tokiais palinkėjimais bendrijos pirmininkė Martha Wegner pradėjo šiųmetinį mūsų pirmąjį susirinkimą. Supažindinus su dienotvarke:

1. Sausio 13-osios paminėjimas
2. Naujų narių pasveikinimas
3. Šio mėnesio Gimtadienininkai 
4. Šių metų programos pasiūlymų pristatymas – idėjų birža
5. Kiti klausimai

sugiedojome Lietuvos himną ir žiūrėdami dokumentinį filmą apie sauso 13-ąją, grįžome į dvidešimties metų senumo prisiminimus.

Sausio 13-ąją minime laisvės gynėjų dieną – 1991 m. įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Rusijos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos pastatą, radijo ir televizijos komiteto pastatą, parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikalingus objektus. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai tikslai (užimti parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių, Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą) nebuvo pasiekti, ir gana greitai Rusijos armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
Didžiam mūsų apgailestavimui žuvo 13 taikių Lietuvos gyventojų. Tai kaina, kuri buvo sumokėta už mūsų šios dienos nepriklausomybę.

Tų dienų įvykių prasmę labai gražiai yra aprašęs kunigas Julius Sasnauskas:

Tokią dieną labai bijau pakilių frazių,patriotinės retorikos,kuri randasi kokio nors įvykio proga ir tuoj pat išsisklaido. Sausio 13-oji yra per daug šventa istorija, kad turėtume ją apipinti savo gražbilystėmis. Tie trylika, kurie žuvo čia,mūsų sostinėje, aną žiemos naktį, buvo paprasti žmonės. Ne karia, ne partizanai, ne išrinktieji politikai. Tiesiog Lietuvos eiliniai. Jie nepretendavo į tautos didvyrius, nesvajojo apie garbingus apdovanojimus. Nemanau, kad jie galvojo atlieką pareigą tėvynei ar dedą auką ant laisvės aukuro.Tą naktį prie televizijos bokšto ar prie Aukščiausios Tarybos rūmų žmones atvedė kažkas daugiau už pareigą. Gal svajonė. Gal tikėjimas. Gal meilė. Prisimenu, kaip išvakarėse per kelias valandas ištuštėjo visa Kauno kunigų seminarija, nors tik keli klierikai buvo gavę vadovybės leidimą vykti Vilniun.Iš pareigos taip nesielgiama. Ir niekas vėliau nepasitraukė nuo šitų rūmų, nors jau visi žinojo, kas dedasi prie bokšto. Drebėjo, bet nesitraukė. Pareiga neišstovėtų šitaip.
Sausio 13-oji yra ne ginklo, ne jėgos, netgi ne didvyriškumo pergalė. Ginklais tą naktį mes tikrai nieko nebūtume laimėję. Jėga ir pranašumas buvo kitoje pusėje, ir ta kita pusė būtų galėjusi viską nušluoti. Prieš tankus, automatų vamzdžius, neperšaunamas liemenes išėjo kūnas ir kraujas. Kas gali būti silpniau ir trapiau? Ką galima lengviau sutraiškyti, sušaudyti sunaikinti? Tą naktį prie televizijos bokšto ar čia, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, visi buvome avinėliai, išsirikiavę mirti.Drebantys nuo šalčio ir nuo artėjančios pabaigos.Pasmerktųjų beprotybė. Jos nebuvo kitoje pusėje. Išaušus sekmadienio rytui kita pusė dardėjoVilniaus gatvėmis ir per garsiakalbius skelbė savo pergalę. Bet pergalės nebuvo.Ją dangus ir žemė skyrė kūnui ir kraujui. Sutraiškytam, sušaudytam, sutryptam į sausio sniegą.

Vis dėlto atsidusiu; būtų geriau,jei šitos dienos nebūtų buvę. Jei Sausio 13-oji būtų tik sausio 13-oji ir daugiau nieko. Jei tie trylika nužudytųjų šiandien būtų kartu su mumis. Nesutinku, kad laisvė ir nepriklausomybė yra kažkoks Molochas, reikalaujantis kruvinos aukos. Bet ką daryti kai į tave atsuka automatą? Pasirinkome teisingai; stovėti drauge, laisvi ir mylintys. Dėl gyvenimo. Net tada, kai jis prarandamas.
Kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip...

Tylos minute pagerbėme žuvusiųjų atminimą.
Mielai klausėme vaikų deklamuojamus eilėraščius lietuvių kalba, apie Lietuvą, meilę tėvynei, gimtąjai žemei.
Tų metų sausio gale Erich Wegner viešėjęs Amerikoje, Čikagos lietuvių bendruomenės Vasario 16-osios minėjime skaitė paskaitą apie tuo metu pavadintą kruvinąjį sekmadienį, dalyvavo demonstracijoje, smerkiančioje Rusijos siautėjimus Lietuvoje.Vartydamas tuo metu rašytą dienoraštį paskaitė keletą prisiminimų,pamąstymų, pastebėjimų kurie mus visus grąžino į tų dienų realybę.                                     
Labai džiaugiamės, kad mūsų gretos pasipilde naujais nariais, tai Kristina Varpiotienė, Vidas Varpiotas, Audrius Veikšra, Ona Bikuvienė. Jiems visiems linkime kuo aktyviau įsijungti į mūsų bendruomenės veiklą, norime, kad dalyvaudami mūsų renginiuose nuramintumėte savo sielą taip trūkstamo lietuviško bendravimo, neduosime jums pamiršti lietuviškų tradicijų, papročių, švenčių.

Šį mėnesį užderėjo gasus būrys gimtadienininkų: Vilius Rajaitis, Irma Mirbach, Vida Leiton, Linas Šarka ir vyriausia mūsų bendruomenės narė Ida Klausutis, atšventusi garbingą devyniasdešimtmetį.

Nedaug gyvenime tereikia žmogui:
Truputį laimės, džiaugsmo spindulių ir kad kasmet tą pačią dieną ištartumėm:
Aš dar nepavargau, gyvent galiu!
Tegul svajonės tarsi gulbės baltos atneš sveikatos, laimės, džiaugsmo valandų!
Sveikiname jus visus.

Laima Wegner